- Absoliutas
- Absoliutas - filosofijos sąvoka, žyminti amžiną, begalinį, tobulą ir nekintamą subjektą, kuris nuo nieko kito nepriklauso ir pats savaime turi visą esamybę bei kuria ją.
Etimologija
Iš lotynų kalbos (lot. absolutus) - besąlygiškas
Šaltinis Vikižodynas - Ad hoc
Ad hoc hipotezė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.Ad-hoc hipotezė (lot. ad hoc šiam tikslui) yra hipotezė, sugalvota norint paaiškinti neigiamus eksperimentų ar stebėjimų rezultatus, kad būtų galima išgelbėti teoriją nuo paneigimo. Ypač dažnai naudojama pseudomoksluose, kartais religijoje, politikoje.
Tokios hipotezės taip pat naudojamos ir moksle, kai niekaip kitaip neišeina paaiškinti stebėjimų rezultatų. Žinomiausi pavyzdžiai buvo A. Einšteino kosmologinė konstanta ir hipotezė, kad žemynai dreifuoja dėl gravitacijos.
Pavyzdžiai
- Vašingtono universiteto profesoriaus W. S. Bainbridge atliktas eksperimentas paneigė mitą, kad naudojant bioritmų teoriją galima nustatyti įsčiose esančio vaiko lytį 95 % tikslumu. Eksperimentas parodė, kad lytis atspėjama maždaug 50 % tikslumu tokį patį rezultatą gautume mėtydami monetą. Tada buvo sugalvota ad hoc hipotezė: didelė dalis eksperimento metu tikrintų kūdikių yra homoseksualai, todėl jų biolaukai rodo kitą lytį.
- Labai populiari ad - hoc hipotezė yra vadinamasis skeptiko efektas. Ji teigia, kad skeptiškai nusiteikusio žmogaus dalyvavimas eksperimente laikinai anuliuoja tiriamojo paranormalius sugebėjimus (telepatija ar panašiai). Taip paaiškinama, kodėl absoliuti dauguma eksperimentų neparodė jokių paranormalių sugebėjimų egzistavimo.
- Agnosticizmas
Agnosticizmas pažinimo teorijos kryptis, neigianti galimybę pažinti objektyvią tikrovę.
Agnosticizmas ir jo formos
Agnosticizmo formos yra įvairios. Kai kuriais atvejais agnostikas neneigia dievo, net tvirtina, jog turi egzistuoti transcendentinė būtis, kuri tačiau nei pati negali apsireikšti, nei kas kitas negali ką nors apie ją pasakyti. Kitais atvejais agnostikas visai nekalba apie dievo buvimą, nes esą neįmanoma to įrodyti, vadinasi, nei teigti, nei neigti.
Agnostikų filosofija
Agnosticizmas kartais gali imtis tam tikrų dievo paieškų, bet lygiai taip pat būti jam abejingas, vengti klausimo apie galutinę tikrovę ir pasižymėti sąžinės nejautrumu. Agnosticizmas iš dalies sutampa su praktiniu ateizmu.
Šaltinis Vikipedija - plačiau- Aistra
Aistra
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.Aistra visą žmogų ir jo esybę apimanti ir kartais persmelkianti emocija. Lotyniškai dar kitaip vad. passio.
Aistra gali pasižymėti meilė, neapykanta, žmogaus atskiri darbai arba visa veikla. Entuziazmas suprantamas kaip tolimas sinonimas, kai yra intensyviai siekiama kokių nors tikslų, pavyzdžiui, kolekcionuojama, ginamos gyvūnų teisės, dalyvaujama pacifistiniame judėjime, ir kt.
Literatūroje bei apskritai mene aistros reikšmė didelė. Ji vaidina svarbų vaidmenį tiek pačiame kūrybos procese, siekiant jos aukštumų, tiek ir dažnai pabrėžiama bei įamžinama įvairiuose kūriniuose.
Ryškios (literatūrinės bei realios) asmenybės dažnai pasižymi aistringa veikla, peraugančia entuziazmą ir jo kupiną veiklą. Kraštutinis aistros variantas fanatizmas, kai ignoruojama racija, sveikas protas ir bet kokiomis priemonėmis laikomasi vienos ar kitos idėjos.
- Akupresūra
Akupresūra
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.Akupresūra - poveikio žmogaus organizmui spaudant aktyvius kūno taškus technika, tradicinė kinų medicinos metodika. Šis gydymo menas atsirado prieš 6000 metų. Akupresūra padeda sureguliuoti kraujospūdį, veikia endokrininę sistemą, suaktyvina limfos apykaitą, malšina skausmą, ramina ir padeda atsipalaiduoti, pagerina bendrą savijautą, suteikia energijos.
Akupresūra taikoma šių ligų gydymui:
- alerginės ligos - sloga, alerginis bėrimas;
- radikulitai, neuritai, ypač vyraujant skausmams;
- trišakio nervo neuralgija, veido nervo uždegimas;
- klausos nervo neuritas su ūžimu;
- skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligė;
- vidurių užkietėjimas;
- venų išsiplėtimas, hemorojus, sunkumas kojose;
- nervinis pervargimas, lėtinis nuovargis, bendras organizmo išsekimas;
- nemiga;
- lytinės problemos, prostatitai;
- antsvoris, per didelis apetitas;
- galvos skausmai;
- vegetacinės nervų sistemos sutrikimai;
- klimakteriniai negalavimai;
- sąnarių ir stuburo skausmai;
- bronchinė astma (nepriklausoma nuo hormonų);
- rūkymas.
- Akupunktūra
Akupunktūra
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.Akupunktūra gydymo metodas, paremtas tam tikrų kūno taškų dirginimu specialiomis adatomis. Šiais laikais dažniausiai naudojamos nerūdijančio plieno adatos, kurių skersmuo apie 0,25-0,5 mm.
Akupunktūra atsirado Kinijoje, vėliausiai pirmajame tūkstantmetyje pr. m. e., rasti archeologiniai įrodymai, datuojami Hano dinastija (202 m. pr. m. e. 220). Šiais laikais tai tradicinės kinų medicinos dalis, taip pat paplitusi ir kitose Azijos šalyse.
Vakarų šalyse akupunktūra priskiriama pagalbinei ar alternatyviajai medicinai. Akupunktūros kritikai teigia, kad jos efektyvumas nėra didesnis nei placebo efekto.
Nuorodos
- Skeptic's dictionary: acupuncture;
- National Council Against Health Fraud;
- Traditional Medicine and Pseudoscience in China: A Report of the Second CSICOP Delegation (Part 2);
- Straight dope on Acupuncture kritikų svetainė anglų kalba;
- Acupuncture: Past and Present (1973) straipsnis anglų kalba;
- Akupunktūrą propaguojančių svetainių nuorodų katalogas anglų ir kitomis kalbomis;
- Acupuncture. The facts - internetinis straipnis anglų kalba.
- Alfabiotika
Alfabiotika yra alternatyvios medicinos rūšis, kuri remiasi principu, kad viskos ligos kyla dėl to, jog sutrikdyta pusiausvyra ir trūksta Gyvybės Energijos. Gydymas pusiausvyros surikiavimas ir atstatymas. Jų pagrindinis arkliukas Alfabiotinis surikiavimas/Suvienijimo procesas/koks nors kitas nieko nereiškiantis terminas. Žodžiu, tai, anot jų, suvienija smegenų pusrutulius, subalansuoja energijas nervų sistemoje ir raumenyse, ir išlaisvina stresą. Kai tai įvyksta, sergantysis pakyla į aukštesnius dvasinį, protinį ir visus kitus įmanomus lygmenis, o tai ledžia jam pačiam pasigydyti.Pradininkas - teksasietis Dr V B Chrane. Kaip naują profesiją, alfabiotiką įteisino jo sūnus Dr Virgil Chrane, Jr. 1971-aisiais, o po to ir jo sūnus, Michael Chrane. Žodžiu, visa dinastija.
- Angelas
Angelas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Angelas (hebr. מלאך, Mal'ach - malak , gr. άγγελος, ángelos pasiuntinys, žinianešys, būrėjas) - žydų mitologijoje ir krikščionių religijoje, pusiau dieviškos būtybės[1].
Senajame Testamente žodis angelas vartojamas trimis reikšmėmis[1]:
- pasiuntinys, žmogus;
- pranašas, žmogus, tarpininkas tarp Dievo ir žmogaus;
- pusiau dieviška būtybė, turinti arba ne fizinį pavidalą, gali būti ir nematoma.
Senajame Testamente minimi kaip vieninteliai Dievo tarnai, jo šeima. Angelai Dievą garbina. Angelai atlieka tarpininkų tarp žmonių ir Dievo funkcija. Jie perduoda Dievo žinią, vykdo žmogui palankius Dievo įsakymus.
Krikščionybėje ir judaizme
Krikščionybėje ir judaizme arkangelai:
- Arkangelas Mykolas (Mykolas - prilygstantis Dievui), vyriausias angelas
- Arkangelas Gabrielius (Gabrielius - Dieviška jėga arba dieviškas žmogus),
Kiti minimi tik apokrifuose, Rafaelis (Rapolas) katalikų pripažintoje kanoniška Tobijo knygoje:
- Arkangelas Rafaelis (Rapolas - Dievas išgydė),
- Arkangelas Urielis (Urielis - Dievo šviesa, liepsna),
- Arkangelas Jeramielis,
- Arkangelas Sarielis,
- Arkangelas Reuelis.
Judaizme angelai - tarpininkai atsirado, tada kai judaizmo religijoje sustiprėjo monoteizmas ir susilpnėjus stabmeldiškumui padidėjo atstumas tarp Dievo ir žmogaus[1]. Pradėta intensyviai plėtoti angelologiją, mokslą apie angelus, jų šeimą ir hierarchiją. VI a. pr. m. e. pranašas Zacharijas savo vizijose regi ir girdi Jahvės angelą, o Danieliaus knygoje jau išskiriami atskiri angelai, kurie vadinami vardais.
Angelologija
Krikščioniška ir judaistinė angelologijos yra panšios, tačiau turi kelis skirtumus:
- Jėzaus Kristaus ir angelų santykiai yra ganėtinai sudėtingi, angelas jam gali tarnauti, tačiau nėra jam visiškai pavaldžių angelų.
- Naujojo Testamento laiške žydams polemizuojama su krikščionimis, kurie prilygina Jėzų Kristų angelams: Jis tapo tiek prakilnes už angelus kiek aukštesnį už juos paveldėjo vardą[1].
Hierarchija
Angelai skirstomi pagal kelias triadas. Pagal vieną iš jų:
- arkangelai
- kunigaikščiai angelai
- Angelai
Taip pat žinomi:
Pasirodymai Senajame Testamente
Pasirodymai aprašyti Senajame Testamente:
- Angelas pasirodo Abraomo vergei Hagarai, kuriai praneša, jog jai gimsią sūnus (tai Izmaelis), kuris taps izraelitų tautos protėviu;
- Trys vyrų pavidalais angelai aplanko Abraomą ir Sarą ir praneša, kad jie susilauksią sūnų;
- Kai izrealitai išeina iš Egipto Dievo angelas, kuris ėjo prieš izrealitų gretas, pakilęs nuėjo į jų galą;
Baltų mitologijoje
Algis - dievų pasiuntinys.- Angelų terapija
Angelų terapija jei sergi, kalbėjimas su angelais.Angelų terapeutai mano, kad, jei padės žmonėms susisiekti su jų angelais sargais, visos ligos bus išgydytos. Termino autorė - Doreen Virtue.Jau beveik 20 metų ji "gydo" žmones, kurie tampa angelų terapeutais ir savo ruožtu "gydo"kitus.
Pasak termino autorės, angelų terapija padeda žmonės vėl tapti dvasingais, išgydo jų kūnus, sielas, santykius ir t.t. ir pan.
Šaltinis- Apsėstumas, apsėstasis
- LT: "apsėstumas" (lot. obssesion) - būklė, kurios metu žmogus apibūdinamas kaip užvaldytas ("apsėstas") "nelabojo", dvasių, "dievybių", minčių, idėjų...,
Sinonimai (prasminiai):
- įkyri mintis
- manija
RU: Одержимость (бесноватость) полное и всеобъемлющее подчинение разума человека чему-то, в некоторых религиях: состояние, в котором человек подчинен одним или несколькими духами, богами, демонами, бесами или дьяволу. Не всегда для одержимости необходимо вселение в человека, иногда источник или источники одержимости могут управлять человеком на расстоянии.Это выражение появилось как попытка обьяснить различные заболевания человека.
EN: The term Obsession may refer to:Psychology
- Obsessivecompulsive disorder (OCD), a mental disorder
- Obsessive love
- Sexual obsessions
- Asmenybė
Asmenybė
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.Asmenybės sąvoka yra plati ir sudėtinga, apimanti fizinius ir psichologinius žmogaus ypatumus - visa tai, ką žmogus suvokia ir išgyvena kaip aš: išorines ir vidines savybes, sugebėjimus, suvokimo ir mąstymo procesus. Asmenybė yra sistema, jungianti žmogaus psichikos procesus, elgesio bruožus, motyvus, pažinimą ir veiklą į unikalią darnią visumą. Asmenybė įgimtų savybių ir patirties vystantis rezultatas.
Suprasdami asmenybę, mes jai priskiriame tokius požymius:
- Asmenybė kaip sudėtinga sistema yra unikali.
- Asmenybė yra visos žmogaus psichinės veiklos integratorius, sąlygojantis žmogaus savojo aš supratimą, savireguliaciją ir adaptaciją prie aplinkos.
- Asmenybė visada turi kontaktų su kitomis asmenybėmis ir užima tam tikrą padėtį grupėse ir apskritai socialinėje erdvėje.
Asmenybė vientisa, bet sudėtinga sistema. Joje galima išskirti keletą sričių, kurios ypač atsispindi asmenybės veikloje: kryptingumas, temperamentas ir charakteris, sugebėjimai.
- Asmenybės tipas
Asmenybės tipas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Asmenybės tipas - psichologinės asmenybių klasifikacijos kategorija. Bandymų skirstyti žmones pagal asmenybės tipus buvo nuo seno, tačiau labiausiai prigijo Karlo Gustavo Jungo teorija. K. Jungas skiria dvi pamatines, iš esmės priešingas, žmogaus psichikos nuostatas priklausomai nuo jų santykio su objektu ekstraversiją ir intraversiją. Pagal tai išskiriami psichologinius tipai ekstravertas ir intravertas, o šie tipai skirstomi į potipius pagal funkcijas.
- Astrologija
- Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Astrologiniai simboliai ir planetosAstrologija pseudomokslas, kurio šalininkai tiki, kad pagal dangaus kūnų padėtį ir judėjimą bei gimimo datą galima prognozuoti žmonių ir pasaulio likimą. Astrologiją praktikuojantys asmenys astrologai teigia, kad dangaus kūnai daro įtaką arba yra susiję su žmogaus asmenybės bruožais, svarbiais įvykiais jų gyvenime ar net fiziniais bruožais.
Nuo neatmenamų laikų žmonės stebėjo dangaus kūnų judėjimą ir lygino jį su tuo, kas vyksta Žemėje. Pirmykščių žmonių supratimu, dangaus šviesuliai buvo dievybės, dariusios įtaką viskam, kas vyko Žemėje.
Astrologija atsirado Babilonijoje maždaug prieš 5 tūkstančius metų. Tai buvo mokslo, religijos ir tikėjimų sinkretizmas. Mokslinė astrologijos dalis tyrė dangaus kūnų judėjimo dėsningumus.
Radiniai
Seniausi astrologiniai piešiniai yra kilę iš Asirijos. Ninevijos griuvėsiuose, tuometinės karaliaus Ašurbanipalo (668626 m. pr. m. e.) bibliotekos liekanose, buvo rasti dantiraščio tekstai, kurie laikomi seniausiais iki dabar žinomais astrologijos rašytiniais šaltiniais.
Astrologija Babilone, Egipte, Graikijoje
Dvylika zodiako ženklų (Avinas, Jautis, Dvyniai, Vėžys, Liūtas, Mergelė, Svarstyklės, Skorpionas, Šaulys, Ožiaragis, Vandenis, Žuvys) yra sukurti Babilono žynių 700 m. pr. m. e.
Apie 600 m. pr. m. e. Babilono astrologija išplito po Egiptą, Graikiją ir kitas Vidurio Rytų valstybes.
420 m. pr. m. e. Demokritas išpopuliarino astrologiją po visą Graikiją. Zodiako ženklams duoti graikiški vardai. Antikoje astronomijos ir astrologijos ribos buvo neaiškios.
Astrologija ir astronomija buvo verčiamasi ir senajame Egipte. Egipto astronomai visų pirma buvo užsiėmę laiko skaičiavimu: kalendoriniai metai visada prasidėdavo reguliariai užeinančiu Nilo potvyniu ir turėdavo 356 dienas, metai buvo skirstomi į 12 mėnesių, kurių kiekvienas turėjo trisdešimt dienų ir dar penkias papildomas dienas. Egipto astrologai jau sudarinėjo dienos horoskopus.
Astrologija taip pat buvo paplitusi ir senovės Graikijoje. Apie 150 m. e.m. Klaudijus Ptolemėjus parašė standartinį astrologijos veikalą Tetrabiblos. Jo Pasaulio modelis su Žeme viduryje ir aplink ją sferomis judančiomis (tuo metu žinomomis) septyniomis planetomis, prie kurių buvo priskiriamos Saulė ir Mėnulis, iki XVI šimtmečio buvo laikomas astronominiu dėsniu.
Iki pat XVIII amžiaus astrologija buvo dėstoma universitetuose kaip rimtas mokslas. Po to ji dingo iš mokymo planų.Dabartis
Remiantis Gallup apklausos duomenimis, 32 milijonai suaugusiųjų amerikiečių tiki astrologija. Du trečdaliai visos JAV spaudos reguliariai spausdina horoskopus. Milijonai žmonių visame pasaulyje pagal horoskopus tvarko savo asmeninį gyvenimą ir darbo reikalus. Buvęs JAV prezidentas Ronaldas Reiganas savo dienotvarkę taip pat sudarinėjo atsižvelgdamas į vieno astrologo iš San Francisko prognozes.
Sudarant horoskopus, remiamasi individualiais tyrimais, paplitusiomis senovės Asirijos, Egipto ir Babilono žynių idėjomis ar savais prasimanymais. Astrologija prisidėjo, tiriant Saulės sistemos sandarą, planetų fizinę prigimtį, visatos struktūrą ir evoliuciją.
Sudarant horoskopus, nesiremiama fizikiniais dangaus kūnų dydžiais (kad Saulė yra įkaitęs dujų plazmos rutulys, Mėnulis ir planetos yra šalti kūnai, o Žemė ir kitos planetos sukasi aplink saulę, o Mėnulis aplink Žemę).
Astrologai tebesiremia geocentrine sistema, kurią sukūrė Ptolemėjus mūsų eros pradžioje, surašė ir horoskopų interpretacijos taisykles, kurios nepakito iki šiol. Be to, Rytų šalyse egzistuoja ir kitos astrologinės taisyklės. Astrologijos veiksmingumas paaiškinamas psichologiniu Barnumo/Forerio efektu.
Šaltinis - Vikipedija, laisvoji enciklopedija - Ateizmas, ateistas (-ė)
Ateizmas (nuo gr. ἄθεος (atheos), "a" - neigiamasis afiksas ir "theos" - dievas) filosofinis požiūris, kurio pagrindą sudaro netikėjimas dievu ar dievybėmis, teizmo atmetimas. Plačiąja prasme ateizmas - netikėjimas dieviškumu, dar alternatyviai vadinamas nonteizmu.
Dažnai tapatinamas su agnosticizmu, nors agnostikai teigia, kad neaišku, ar dievas egzistuoja, ar ne. Kartais kad neįmanoma žinoti, ar jis egzistuoja, ar ne. Dažnai ateizmas klaidingai tapatinamas su netikėjimu jokiais antgamtiniais reiškiniais (siela, vaiduokliais ir panašiai). Tarybų Sąjungoje buvo įprasta su ateizmu sieti aktyvią kovą (vadinamas karingasis ateizmas) prieš bet kokius religinius tikėjimus. Tačiau šiuo metu tokią aktyvią poziciją daugelis šaltinių siūlo vadinti atskiru antiteizmo terminu, teigdami, jog daugelis ateistais laikytinų žmonių tokių pažiūrų nesilaiko.
Šaltinis Vikipedija - plačiau- Autizmas
- Autizmas yra smegenų išsivystymo sutrikimas, kuris paprastai lemia nepakankamą vaiko socialinių įgūdžių, kalbos ir elgesio išsivystymą ar šio vystymosi sulėtėjimą. Autizmo lemiami raidos sutrikimai apima tam tikrą spektrą, todėl liga pasireiškia skirtingai kiekvienam individui - gali būti susieta ir su švelnesniais ženklais bei simptomais.
- Bioritmas
Bioritmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Bioritmų grafiko pavyzdysBioritmas (arba biologinis ritmas) tai pseudomokslinis cikliškų fiziologijos, emocijų ir intelekto pokyčių modelis. Pasak šio modelio nesudėtingomis priemonėmis galima nustatyti geras ir blogas dienas žmonėms bei gyvūnams. Bioritmai ir biologiniai ritmai yra skirtingi dalykai.
Teorija
Bioritmų teorija teigia, kad gyvenimą lemia ritmiški ciklai, pagal kuriuos galima nuspėti fizinių, protinių ir emocinių savybių pokyčius. Ritmas periodiškai pasikartoja visiškai prognozuojamai. Taigi, žinant tikslų žmogaus gimimo laiką, nesunkiai galima nubrėžti bioritmų grafiką tam tikram laikotarpiui. Sakoma, kad žmogaus gyvenimą reguliuoja trys nepriklausomi ciklai fizinis, emocinis ir intelektinis. Kartais išskiriami ir antriniai ritmai. Teorijos palaikytojai teigia, kad bioritmai susiję su bioelektriškumu bei jo poveikiu kūnui, tačiau mokslinių įrodymų kol kas trūksta.
Pagrindiniai bioritmai:
- fizinis ciklas (kartojasi kas 23 dienos) lemia:
- koordinaciją,
- jėgą,
- sveikatą;
- emocinis ciklas (trunka 28 dienas) lemia:
- kūrybiškumą,
- jautrumą,
- nuotaiką,
- suvokimą,
- atidumą;
- intelektinis ciklas (trunka 33 dienas) lemia:
- budrumą,
- analitinį funkcionalumą,
- loginį mąstymą,
- atmintį,
- bendravimą.
Bioritmai dažniausiai vaizduojami sinusoidinėmis funkcijomis, kiekvieno ciklo reikšmė tam tikrame taške (laiko ašyje) yra nuo -100 % iki +100 %, išskiriamos pozityvioji (teigiama) ir negatyvioji (neigiama) fazės. Laikoma, kad tik gimus visi ciklai yra ties 0 %.
Pagal klasikinį apibrėžimą bioritmų teorija taikoma tik žmonėms, o kiekvieno ciklo vertę galima suskaičiuoti kiekvienu individo gyvenimo momentu.
Istorija
Klasikinė bioritmų teorija atsirado XIX ir XX a. sandūroje, tarp 1897 ir 1902 m., kai Vienos psichologas Swoboda ir Berlyno gydytojas Fliess bandė atrasti dėsningumus tarp gyvenimo gerų ir blogų momentų. Vėlesni jų sukurtos formulės tyrimai negalėjo atrasti jokių jos teisingumo įrodymų.
Mokslinis pagrindas
Rimto mokslinio pagrindo bioritmų teorijai nėra. Ji daugiausia remiasi numerologija, Forerio efektu ir pan.
Bioritmų teorija buvo tikrinta eksperimentais ir nepasitvirtino. Tačiau bioritmų šalininkai nenustojo tikėti, todėl buvo sugalvota daugybė ad hoc hipotezių. Viena komiškiausių kad kai kurie žmonės neturi bioritmų, vieni periodiškai, kiti visą laiką. Taip bet kokio eksperimento nesėkmę galima paaiškinti tuo, kad subjektas buvo aritmiškas.
Vašingtono universiteto sociologijos profesoriaus W. S. Bainbridge atliktas eksperimentas paneigė mitą, kad naudojant bioritmų teoriją galima nustatyti įsčiose esančio vaiko lytį 95 % tikslumu. Eksperimentas parodė, kad lytis atspėjama maždaug 50 % tikslumu tokį patį rezultatą gautume mėtydami monetą. Tada buvo sugalvota kita ad hoc hipotezė: kad didelė dalis eksperimento metu tikrintų kūdikių bus homoseksualai, todėl jų biolaukai rodo kitą lytį.
Šaltinis- fizinis ciklas (kartojasi kas 23 dienos) lemia:
- Budizmas
Budizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.[slėpti]
Budizmas
Pagrindai
Keturios tauriosios tiesos
Taurusis aštuonialypis kelias
Trys brangenybėsPagrindinės sąvokos
Trys būties požymiai
Dievo samprata budizme
Devyni vienijantys teiginiai
Dharma · Skandha · Šūnjata
Atbudimas · Nirvana · Atgimimas
Samsara · Sąlygotoji kilmė · KarmaVeikėjai ir vietovės
Mitologija · Sidharta Gautama
Buda · Bodhisatva
· Budos mokiniai ·
Piligrimystės vietovėsMokyklos
Tekstai
Terminai ir vardai
Budistų vienuoliai. Indonezija.Budizmas pasaulinė religija, atsiradusi šiaurės Indijoje I tūkstantmečio pr. m. e. viduryje, vėliau išplitusi Pietryčių bei Centrinėje Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Budizmo pradininku laikomas Sidharta Gautama (apie 560480 m. pr. m. e.), gavęs Budos (Buddha sanskrito kalba reiškia atbudęs, praregėjęs, nušvitęs) vardą. Tai istorinis (pagal kai kuriuos šaltinius pusiau legendinis) indų princas, laisva valia išsižadėjęs karališkųjų rūmų prabangos.
Budos mokymas propaguoja žmogaus tobulėjimą ir moko, kad žmogus pats kuria savo likimą. Budistinis mąstymas nepripažįsta vieno asmens garbinimo žmogaus ar dievo. Budizmo esmė tikėjimas, kad atbusti, arba nušvisti, gali bet kuris žmogus, kuris vis besikartojančių atgimimų (Samsara) tėkmėje vadovausis Budos pavyzdžiu bei mokymu ir remsis savo asmeninėmis pastangomis. Budistų tikslas atbusti pačiam ir padėti išsigelbėti iš skausmingų atgimimų visoms kitoms būtybėms; galutinis atbudimo (nušvitimo) tikslas nirvana. AAAAAAAAAA== Doktrinos pagrindas == Buda, atsakydamas į tuo metu vos ne pagrindinį klausimą Indijos pasaulėžiūrų sistemoje apie tai, kaip esybės įsisuka į būties ratą ir ar yra galimybių iš jo ištrūkti, paskelbė Keturias tauriąsias tiesas, jo mokymo pagrindą ir šerdį, kurias jis įsisąmonino atbudimo metu. Gyvenimas, pasak Budos įžvalgos, yra laikinas (skr. anitya), neturi savasties (skr. anātman) ir yra sklidinas kančios. Žmogus priėmęs domėn šiuos tris būties požymius įžengia į budistinį kelią. Būtyje vyrauja kentėjimas, nes jį sąlygoja laikinumo gimdomi troškimai ir neišmanymas. Pašalinus šituos veiksnius galima išsilaisvinti iš samsaros. Būtybių įsisukimas į būties ratą budizme aiškinamas dvylikanare Sąlygotosios kilmės grandine, o ištrūkimas iš šio rato prilygsta įžengimui į nirvaną. Juk ištrūkti galima vien asmeninėmis pastangomis, žengiant Tauriuoju aštuonialypiu keliu, kuris iš tikrųjų yra ėjimas dvylikanare Sąlygotosios kilmės grandine atgal.
Taigi galima apibendrinti, kad budizmo kelio gairės yra: Keturios tauriosios tiesos, nesavastingumas (skr. anātman) ir Taurusis aštuonialypis kelias, kurį sudaro šyla (skr. śīla), t. y. pratybos ugdančios drausmę ir dorovę, dhjana (skr. dhyāna), arba meditacija, bei pradžnia (skr. prajñā), arba išmintis ir įžvalga.
Budizmo mokymo pagrindų raštai yra surinkti į Tripitaką. Budistų bendruomenę sanghą sudaro vienuoliai (skr. bhikṣu), vienuolės (skr. bhikṣunī) ir pasauliečiai (skr. upāsaka).
Sąlygotoji kilmė
(skr. pratītya - samutpāda, pali: paţicca samuppāda, tibet. rten cing 'brel bar 'byung ba)
Sąlygotoji kilmė, dar gali būti vadinama (bendrai) priklausomu (su)kūrimu, aiškina budizmo principą apie visuotinį sąlygotumą, reliatyvumą ir tarpusavio priklausomybę. Iš tiesų Sąlygotoji kilmė yra įžvalga į pačią visatos prigimtį, kurią kaip tik ir patyrė Buda atbusdamas. Tada, galima sakyti, jis kaip tik ir atsivėrė sąlygotosios kilmės tiesai, įžvelgė ją.
Bendroji sąlygotosios kilmės tiesos loginė sandara yra tokia:
- Esant šiai sąlygai, kyla (atsiranda) tai. Nesant šios sąlygos, tai nekyla (neatsiranda). Visą būtį ir gyvenimo tąsą, visą gyvenimo atsiradimą ir pasibaigimą budizme aiškina dvylikos pakopų sąlygotosios kilmės grandinė, kurioje kiekviena grandis yra viena kitos sąlygota ir kartu viena kitą sąlygojanti:
- Neišmanymas sąlygoja valingus veiksmus arba karminius darinius.
- Valingi veiksmai sąlygoja sąmoningumą.
- Sąmoningumas sąlygoja proto ir fizinius reiškinius.
- Proto ir fiziniai reiškiniai sąlygoja šešis gebėjimus (t. y. penkis fizinius jutimo organus ir protą).
- Šeši gebėjimai sąlygoja (jutiminį ir mintinį) sąlytį.
- (Jutiminis ir mintinis) sąlytis sąlygoja jutimus.
- Jutimai sąlygoja norą (troškimą).
- Noras (troškimas) sąlygoja įsikibimą (prisirišimą).
- Įsikibimas sąlygoja tapsmą.
- Tapsmas sąlygoja gimimą.
- Gimimas sąlygoja irimą, mirimą, sielvartavimą, skausmą ir t. t., ir neišmanymą.
Taip ratas užsidaro.
Sąlygotosios kilmės esmė natūralus dėsnis, pagal kurį visi reiškiniai kyla priklausomai nuo savųjų priežasčių, susijusių su jų individualia būkle bei padėtimi. Tai tiesa, kuri teigia, kad niekas neatsiranda be priežasties, kad niekas nėra sukurta iš nesąlygotos priežasties, kad niekas nėra sukurta nepriklausomo kūrėjo. Viskas randasi išimtinai tik dėka ir priklausomai nuo priežasčių ir sąlygų sutapimo. Joms nesutapus tai greičiausia nebūtų galėję rastis.
Nesavastingumas
Plačiau skaitykite straipsnyje Nesavastingumas
Nesavastingumas (skr. anātman, pali anatta) reiškia, kad tai, kas yra kaip individas, neturi jokios savasties, jokio aš kaip nekintančios, amžinos, vientisos ir nepriklausomos substancijos. Tai pamatinė budizmo tiesa. Taigi budizme savastis, arba ego, yra išimtinai tiktai praeinanti ir kintanti (todėl linkusi kentėti) empirinė individualybė, kurią sudaro penkios sudedamosios dalys, vadinamosios skandhos.
Theravadoje (hinajanoje) nesavastingumo nagrinėjimas apsiriboja asmens savianalize; mahajanoje nagrinėjamos visos priklausomai atsirandančios dharmos, o pati laisvė nuo savasties (skr. svabhāva) čia vadinama šūnijata (skr. šūnyatā), arba tuštuma, niekuma.
Keturios tauriosios tiesos
Plačiau skaitykite straipsnyje Keturios tauriosios tiesos
(skr. ārya - satya; pali ariya - sacca)
- Tiesa apie kančią (skr. duḥkha; pali dukkha): visa būtis yra kančia;
- Tiesa apie kančios atsiradimą (skr. samudāya; pali samudaya): kančia turi priežastį;
- Tiesa apie kančios įveikimą (skr., pali nirodha): kančią galima įveikti;
- Tiesa apie kelią vedantį iš kančios (skr. mārga; pali magga): yra kelias vedantis iš kančios Taurusis aštuonialypis kelias.
Taurusis aštuonialypis kelias
Plačiau skaitykite straipsnyje Taurusis aštuonialypis kelias
(skr. aṣṭangika - mārga, pali atthangika - magga)
- Tobulos pažiūros (teisingas Keturių tauriųjų tiesų ir būties nesavastingumo supratimas);
- Tobulas nusiteikimas (arba teisingas ketinimas, teisingas ryžtas);
- Tobulas kalbėjimas (susilaikymas nuo melo, šmeižto, apkalbų);
- Tobulas elgesys (susilaikimas nuo elgesio besikertančio su šyla);
- Tobulas pragyvenimo šaltinis (susilaikymas nuo darbų, kurie kenkia kitoms gyvoms būtybėms);
- Tobulos pastangos (priešinimasis viskam, kas kuria nesveiką karmą, ir puoselėjimas to, kas kuria sveiką karmą);
- Tobulas budrumas (nuolatinis kūno, jausmų, mąstymo ir minčių objektų budrumas);
- Tobulas susitelkimas (sąmonės nedrumsčia jokie veiksniai).
Taurųjį aštuonialypį kelią galima suskirstyti į tris dalis:
- Išmintis 1, 2 gijos;
- Dora 3, 4, 5 gijos;
- Susikaupimas 6, 7, 8 gijos.
Budizmo istorija
Budizmo istorija yra labai daugialypė ir sudėtinga. Skirtingai nuo, pvz., krikščionybės, čia nebuvo vieningo centro ir centrinės institucijos, todėl kiekvienoje šalyje budizmas vystėsi skirtingomis kryptimis, maišydamasis su vietiniais tikėjimais ir papročiais.
Istorinė budizmo raida Indijoje
Iki XIII a. budizmo tėvynė Indija buvo pagrindinis budizmo filosofijos ir praktikos generatorius, savotiškas šios religijos centras. Netgi pirmaisiais mūsų eros amžiais budizmui pradėjus plisti už Indijos civilizacijos ribų, įvairių šalių vienuoliai nuolat lankydavosi Indijoje arba kviesdavosi iš čia išminčius. Tokiu būdu Indijoje besiformuojančios naujovės buvo nuolat perduodamos į kitas šalis, ir Indijos budizmo istorija turėjo milžinišką reikšmę kitų šalių budizmo istorijai.
Istorinę budizmo raidą Indijoje galima suskirstyti į keturis pagrindinius tarpsnius:
- Nuo VI a. pr. m. e. vidurio iki V a. pr. m. e. vidurio buvo Ankstyvojo budizmo laikotarpis, kuomet mokymą atvėrė ir aiškino patsai Buda. Šio laikotarpio pabaigoje ir vėliau mokymą skleidė tiesioginiai Budos mokiniai.
- Nuo IV a. pr. m. e. iki I a. m. e. skirtingų mokyklų radimasis, kuomet dėl nevienodos mokymo interpretacijos radosi eilė įvairių budizmo mokyklų (žr. Budizmo mokyklos).
- I a. VII a. Ketvirtajame budistų susirinkime Kušanų imperijos laikais ima reikštis nauja įtakinga srovė. Jos sekėjai pavadina ją mahajana, didžiąja važiuokle, o senąjį budizmą, žiūrėdami į jį kiek iš aukšto, ima vadinti hinajana, t. y. mažąja važiuokle. Mahajanos svarbiausiais ideologais buvo Ngardžuna, pradėjęs Madhjamaka (skr. mādhyamaka) mokyklą ir Asanga bei Vasubandhus, pradėjęsJogačaros (skr. yogācāra) mokyklą.
- Nuo maždaug VII a. Indijos budizme labai didžiulę reikšmę ėmė vaidinti budistiniai universitetai, tarp kurių garsiausias Nalandos universtetas. Čia formavosi naujos koncepcijos, buvo tobulinama filosofija. Maždaug tuo metu gimsta tantrinis budizmas Vadžrajana, įvedamas tantros terminas. Pereinama į evoliucinę susiformavusio budizmo raidą.
Po XIII a. budizmas Indijoje beveik išnyko. Bet jis jau buvo išplitęs į kitas šalis.
Budizmo plitimas
Nuo pirmųjų mūsų eros amžių budizmas pasiekė ir kitas to meto šalis. Nepaisant to, kad keliaujantys vienuoliai nuolat lankydavosi Indijoje ir parnešdavo naujų idėjų, čia formavosi ir savitos mokyklos bei tradicijos. Vienose šalyse budizmas išlikęs iki dabar, kitose jis buvo užgožtas islamo ir kitų religijų.
Vidurinė Azija
Budizmo istorijoje Vidurinės Azijos budizmas turėjo nepaneigiamą reikšmę, nors dabar šiose vietose įsigalėjęs islamas. Tuometinėse valstybėse Chorezmas, Sogdiana ir Šilko kelio miestuose tikrai buvo išpažįstamas mahajanos budizmas, apie ką liudija to meto freskos ir milžiniškos budų statulos. Čia, veikiant senosioms zoroastrizmo tradicijoms, formavosi budistinio rojaus įvaizdis ir Tyrosios žemės budizmas.
Tolimieji Rytai
Kiniją budizmas pasiekė pirmaisiais mūsų eros amžiais. Iš Vidurinės Azijos čia atėjo Tyrosios žemės budizmas, kitos mahajanos mokyklos, apie kurias liudija urvų vienuolynai ir freskos. VI-VII a. Indijoje lankęsi vienuoliai atsivežė jogačiarų idėjas. Indų vienuolis Bodhidharma pradėjo Kinijoje čan (chan, channa) srovės budizmą, kuris Korėjoje išplito kaip sion (čam soen), o Japonijoje kaip dzenas (zen, zenna). Dar vėliau, vadžrajanos suklestėjimo laikais, Indijoje apsilankę vienuoliai vėlgi atsivežė naujų idėjų, kurių palikimas mistinės kinų Tendai ir japonų Šingon (Shingon) sektos.
Tibetas ir Centrinė Azija
Pirmi bandymai įdiegti Tibete budizmą iš Kinijos buvo VII a. Tačiau jiems nepavykus, vėliau paplito Vadžrajanos budizmas iš Indijos. Taip susiformavo njingma (nyingma) kryptis. X-XI a. iš Indijos pakviesti vadžrajanos išminčiai dar kartą atgaivino budizmą, ir susikūrė trys naujos kryptys: kagju (kagyu), kadam, sakja (sakya). Tibeto budizmas gryniausia iki mūsų dienų išlikusi vadžrajanos forma. XIII a. jis išplito ir Mongolijoje.
Pietryčių Azija
Jau pirmaisiais mūsų eros amžiais indų misionieriai skleidė naują religiją šiose šalyse. Iš pradžių čia labai paplito tuo metu pažangi mahajanos šaka, kuri egzistavo kartu su induizmu ir vietiniais tikėjimais. XI a. Mianmare, o vėliau kitose šayse įvyko savotiška reformacija, kurios metu iš Šri Lankos atkeliavo seniausios budizmo šakos atstovė Theravados mokykla (theravada senųjų mokymas). Šiuo metu beveik visos Pietryčių Azijos šalys išpažįsta būtent ją.
Budizmo šakos
- Theravada, seniau Hinajana, arba Mažojo Kelio budizmas (Mažoji važiuoklė)
- Mahajana arba Didžiojo Kelio budizmas (Didžioji važiuoklė)
- Vadžrajana arba Deimantinio Kelio budizmas (Deimantinė važiuoklė)
- Dzenbudizmas arba Dzenas išsivystė iš Mahajanos Tolimuosiuose Rytuose
Šiuolaikinis budizmas
Mūsų laikais šalyse, kur budizmas laikomas tradicine religija, jis dažniausiai yra kurios vienos iš pagrindinių šakų:
- Theravados (Hinajanos) budizmas įsigalėjo Šri Lankoje, Mianmare, Tailande, Kambodžoje, Laose.
- Mahajanos Kinijoje, Vietname, Taivane, Hongkonge, Japonijoje, Korėjoje;
- Vadžrajanos Tibete, Mongolijoje, Japonijoje (Shingon sekta) ir Rusijoje (Buriatijos, Kalmukijos, Tuvos Autonominėse Respublikose; Irkutsko, Čitos srityse. Rusijos budistų dvasinė valdyba yra įsikūrusi Ivolgos vienuolyne, netoli Ulan Udės).
Budizmas dabar yra paplitęs taip pat kai kuriose vietose Indijoje, Pakistane, Nepale. Paskutiniuoju metu budizmas smarkiai plinta tradiciškai nebudistiniuose kraštuose Amerikoje ir Europoje (ypač dzenbudizmas, theravada, Tibeto budizmas). Lietuvoje taip pat yra budistinių bendruomenių.
Tikslų budistų skaičių nurodyti yra sunku, nors laikoma, kad budistų pasaulyje yra apie 500 milijonų.
Budizmo organizacijos
Budizme nėra vieningos organizacijos ar vieningo religinio centro. Viena plačiausiai pripažintų, kurios nuostatoms neprieštaraujama ne vien theravadoje (kurios pagrindu buvo įkurta), bet ir kitose budizmo šakose yra
- Pasaulinė budistų brolija, įkurta 1950 m. (World Fellowship of Buddhists).
- Vakarų budistų brolijos draugai, įkurta 1968 m. Londone (The Friends of the Western Buddhist Order)
Šaltiniai
- The Shambala Dictionary of Buddhism and Zen.- Boston: Shambala, 1991.
- Pasaulio religijos.- Vilnius: Alma Littera, 1997.
- Zen Kompasas / Seung Sahnas.- Kaunas, 2006.
- Bulimija
- Bulimija (lot. bulimia nervosa), arba hiperoreksija (lot. hyperorexia) psichologinis sutrikimas, dėl kurio kuriam laikui liguistai susilpnėja arba išnyksta sotumo jausmas ir nekontroliuojamai padidėja apetitas. Ligoniams būdinga nuolatinė viršsvorio baimė, pasikartojantys persivalgymai, po kurių ima persekioti kaltės jausmas, bandoma atitaisyti padėtį, maistą išvemiant, geriant laisvinančius vaistus ir arbatas, sportuojant, naudojant kenksmingas medžiagas (pvz., actą ar liesinančias tabletes) ir pan.
Daugeliu atvejų bulimija sergantys žmonės serga ir anoreksija. Moterys bulimija serga nuo 3 iki 10 kartų dažniau, nei vyrai. Kai kuriais atvejais bulimiją gali sukelti ir fiziologiniai sutrikimai tarpinių smegenų (hipotalame esančio alkio centro) pažeidimas, endokrininių liaukų sutrikimai ir kt. Sergantis fiziologinės kilmės bulimija daug valgo, tačiau neprisisotina, jaučia silpnumą, galvos skausmą, nutunka. Tokiu atveju nesuvaldomo noro numesti svorį gali ir nebūti. Nervinė bulimija gali prasidėti ir dėl psichologinių veiksnių, noro suliesėti neatsisakant maisto. - Charakteris
Charakteris
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.Charakteris visuma asmenybės savitų individualių psichinių savybių, uždedančių antspaudą jos elgsenai ir pastovių žmogaus elgesio ypatybių visuma, kuri išreiškia jo santykį su kitais žmonėmis ir su pačiu savimi, savo veiksmais.
Visus charakterio bruožus sieja šios savybės:
- charakterio vientisumas (charakteryje nėra prieštaraujančių bruožų);
- pastovumas (lemia žmogaus santykių su aplinka ir pačiu savimi vienodumą);
- aktyvumas (veiklumas);
- tvirtumas (jėga, padeda siekti užsibrėžtų tikslų, ginti savo pažiūras, įveikti kliūtis).
Charakteris reiškiasi žmogaus santykių su aplinka sistemoje, apimančioje santykius:
- su kitais žmonėmis (draugiškas arba uždaras, taktiškas arba grubus, teisingas arba linkęs meluoti ir pan.);
- su darbu (atsakingas arba nesąžiningas, darbštus arba tingus);
- su pačiu savimi (kuklus arba savimyla, išdidus arba nuolankus);
- su nuosavybe (dosnus arba godus, tvarkingas arba aplaidus, taupus arba išlaidus).
- Daosizmas, Daoizmas
Daoizmas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.Pasaulio civilizacija: Kinijos civilizacija (Zhongguo) 
Istorija Menas: Architektūra, Dailė, Muzika, Teatras, Literatūra Religija ir Filosofija: Mitologija, Konfucianizmas, Daoizmas, Budizmas Raštas, Mokslas, Kalendorius Daoizmas - religinė ir filosofinė sistema, atsiradusi Kinijoje apie V a. pr. m. e. Religijos įkūrėju laikomas Lao Dzė. Daoizmo pagrindas - kinų kultūra. Ji ir šiandiens daro įtaką ne tik Azijos gyvenimui, bet ir pasaulio kultūrai apskritai. Mokslininkai mano, kad daoizmas turėjo didžiulės įtakos dzenbudizmui, kuris dėl to skiriasi nuo indiškojo budizmo. Ši Religija neturi savo šventyklų ar šventviečių, kuriose būtų atliekami ritualai, tačiau jos mokymas yra labai įtakingas. Daoizme yra pabrėžiama gamtos ir žmoguas darna, kosmoso ir žmonijos sąveika bei In ir Jang dėsnis - viskas keičiasi bendroje ir darnioje erdvėje. Daoizmas, drauge su konfucianizmu ir budizmu ilgą laiką buvo viena svarbiausių Kinijos filosofijų ir religijų. Su daoizmu susiję daug kinų alchemijos, astrologijos, kovos menų, tradicinės medicinos, fengšui, ciguno ir kt. aspektų. Daoizmas yra vakarietiškas terminas, kuriuo paprastai verčiami kiniški žodžiai 道家 (Dao mokykla), 道教 (Dao mokymas). Pagrindinė filosofinė sąvoka daoizme yra Dao (道).
Istorija
III a. pr. m. e. intelektualinė tradicija išvirto į religinę srovę; doktrinos esmė kaip išgelbėti sielą. Lao Dzė eilėmis, paradoksais pateikė ontologinį paveikslą, žmogaus vietą pasaulyje; pasaulis dao pradžia ir pabaiga, būtis, niekas ir viskas, būtis ir nebūtis, nes tas, kas yra išnyks, o kas atsiras to nėra. Tikrovė nuolatinis kitimas. Žmogus yra dao kelyje; žmogus turi turėti de dorybė, nesiblaškymas, tai kas jungia mus visus yra tai, kad jie yra. Išmintingas žmogus laikosi bū - vei principo (neveikla): nereikia veikti tas, kas veikia nėra išmintingas, nes išmintis nėra rūpinimasis laikinais dalykais. Bū-vei nesikišimas, ne puoselėjimas vilčių, kad kažką sukuri. Reikia skleisti išmintį, o ne žinias. Jis ir jo pasekėjai veikė pagal Konfucijaus mokymą, nes neveikti jau būtų veikti jie nieko nekeitė. Įdiegus tam tikrus principus galima pasiekti nemirtingumą. Yra sukurta hierarchija dabartinis daosistų popiežius gyvena Taivane.
Dievybės
Dauguma daoistų yra politeistai, taip pat svarbus yra protėvių kultas. Daoizmas atsiriboja nuo vadinamosios "liaudies religijos" ir pabrėžia "vidinės alchemijos" kultivavimą.
Tradicinių kinų dievybių hierarchija atspindi Kinijos imperijos biurokratinį aparatą. Kinų dievybės gali būti "perkeltos į aukštesnes/žemesnes pareigas". Kai kurios yra tiesiog ypatingi, nestandartiniai žmonės. Dievybės skyrėsi skirtingais periodais ir įvairiuose regionuose, tačiau pagrindinis panteonas yra sąlyginai pastovus.
Paprastai "paprastų" daoistų svarbiausia dievybe yra laikomas "Jaspio Imperatorius" (玉皇 arba 玉帝; pinyin: Yù Huáng, Yù Dì), daoistų intelektualų ("elito") - Laodzi ir "Trys Tyrieji" (三清 San Qing). Kai kur visų dievybių protėviu laikomas Hongdziun laodzu (鸿钧老祖 arba 鸿元老祖 - "didysis pirmasis protėvis").
- Deja vu
- Déjà vu (iš prancūzų k. - jau matyta; arba paramnezija - iš graikų k. παρα "para," "šalia, priešais" + μνήμη "mnēmē," "atmintis"; anglų k. - paramnesia arba promnesia) - įspūdis, psichologinė būsena, kad viskas, kas dabar vyksta, jau vyko anksčiau, tai jau yra žinoma ir prisimenama.
Analogiški reiškiniai: déjà vécu (jau išgyventa, patirta), déjà entendu (jau girdėta).
Priešingas reiškinys: jamais vu (niekad nematyta) - būsena, kai žmogus įprastoje aplinkoje jaučiasi tarsi niekad čia nebuvęs.
Analogiški reiškiniai: jamais vécu (niekad neišgyventa, nepatirta), jamais entendu (niekad negirdėta).
Šį terminą pirmasis panaudojo prancūzų psichologas Émile Boirac (Emilis Buarakas, 1851-1917) savo knygoje L'Avenir des sciences psychiques (Psichikos mokslų ateitis).
Déjà vu reiškinys gana paplitęs; jį bent kartą gyvenime patiria apie 97% sveikų žmonių, sergantys epilepsija - gerokai dažniau. Dažniau šį pojūtį išgyvena vaikai (žinomas jauniausias - 5-erių metų) ir jauni žmonės, vyresnius šis jausmas aplanko rečiau. Šio pojūčio neįmanoma sukelti dirbtinai, todėl jį sunku tyrinėti; reiškinio priežastys nėra visiškai aiškios.
Bent kartą šį jausmą patyręs žmogus jį prisimena ilgai, būna labai sujaudintas ir net sužavėtas. Po šio potyrio dažnai seka nuovargis, išsekimas. Tarsi vėl skaitote seniai skaitytą knygą ar žiūrite seniai matytą filmą, kurio turinį užmiršote, negalite nupasakoti įvykių, bet gerai pamenate savo reakciją į tuos įvykius. Tarsi buvo daugybė variantų, kaip galėjo prabėgti ši akimirka, bet jūs tarsi pasirinkote visus tuos veiksmus (teisingus ar neteisingus), kurie ir atvedė jus į tam tikrą situaciją ir tam tikrą vietą. Paprastai žmogus negali prisiminti jokių konkrečių smulkmenų veiksmų ar įvykių, kuriuos, jis taip mano déjà vu būsenoje, prisimena.
Déjà vu būseną lydi depersonalizacija; tikrovė tampa neapibrėžta ir neaiški. Z.Freudo terminais galima pasakyti, kad prasideda asmenybės derealizacija - tarsi jos tikrumo neigimas. Bergsonas apibūdino déjà vu kaip "prisiminimą apie dabartį": jis manė, kad tikrovės suvokimas šiuo momentu staiga susidvejina ir iš dalies yra perkeliamas į praeitį.
Manoma, kad šį reiškinį gali sukelti procesų smegenų srityse, atsakingose už atmintį ir suvokimą, tarpusavio sąveika. Yra hipotezė, kad atsiradus papildomiems neuronų ryšiams suvokiama informacija gali patekti į atmintį anksčiau nei į pirminės analizės aparatą. Todėl smegenys, sulygindamos situaciją su jau turima atmintyje jos kopija, nusprendžia, kad tai jau buvo.
Andrejus Kurganas savo knygoje "Déjà vu fenomeno paslaptis: fenomenologinės analizės paturtis" (Тайна феномена дежа вю: опыт феноменологического анализа), tyrinėdamas laiko struktūrą déjà vu būsenoje, daro išvadą, kad pergyvenimo priežastis esti dviejų situacijų užsidėjimas viena ant kitos: kažkada pergyventos sapne ir pergyvenamos dabar. Tokį užsidėjimą lemia laiko struktūros pokytis, kai ateitis įsiveržia į dabartį, tokiu būdu žmogui atskleisdamas to giluminį egzistencinį projektą, tuo metu pati dabartis "išsitempia" ir tuo pačiu metu aprėpia ir dabartį, ir ateitį. Taip pat A.Kurganas, remdamasis pirmykščių genčių istorija, tyrinėja mūsų dabartinės déjà vu būsenos kilmės iš mūsų priešistorinių protėvių sąmonės galimybę.
Galima spėti, kad déjà vu efektą sukelia išankstinis informacijos apdorojimas pasąmonėje, pavyzdžiui, miegant. Kai žmogui pasitaiko tikrovėje situacija, kurią iš anksto pasąmonė apgalvojo ir sužaidė miego metu, o smegenys sėkmingai sumodeliavo labai panašią į tą, kuri įvyko, tuomet ir atsiranda déjà vu pojūtis. Tai paaiškina, kodėl šią būseną patiria dažnokai patiria sveiki žmonės.
Kai šis jausmas aplanko itin dažnai, psichiatrai tai vaidina psichikos sutrikimu.
Dar kelios déjà vu kilmės hipotezės:
►Déjà vu pojūtį gali sukelti analogiška situacija, kuri supainiojama su tikrove dėl savo panašumų su praeityje regėtomis vietomis, žmonėmis, su kuriais buvo bendrauta, patirtais jausmais, kvapais ir pan. Smegenų centrai, atsakingi už uoslę, yra vienos iš seniausių, pačių giliausių jų struktūrų. Prisiminimai apie kvapus gali būti labai stiprūs. Kartais kvapas gali "iškviesti" iš atminties beveik pamirštus vaikystės prisiminimus.
►Déjà vu pojūtis- tai ankstesnių gyvenimų prisiminimai. Déjà vu pojūtis nesusijęs su ankstesniais gyvenimais, tai momentinis ateisties numatymas, aiškiaregystė, telepatija.
►Déjà vu pojūtis - tai trumpo pasvajojimo rezultatas.
►Déjà vu pojūtį sukelia blogio jėgos, demonai, kurie retkarčiais įsibrauna į mūsų sąmonę. Tomis iliuzijomis jie siekia mus suklaidinti.
Déjà vu kine
Filme "Matrica" pagrindinis veikėjas Neo mato, kaip juodas katinas praeinapro šalį du kartus iš eilės. Triniti jam paaiškina, kad déjà vu - tai Matricos sutrikimas. Tai nutinka, kai tiie, kurie ją valdo, nori kazką pakeisti Matricos sukuriamoje virtualioje tikrovėje. Filme tai katė, prabėganti visiškai vienodai du kartus toje pačioje vietoje. Iš tikrųjų ši situacija filme nėra déjà vu įprasta prasme, kadangi Neo žino, kad situacija pasikartojo ir pamena, kada tie patys įvykiai vyko pirmą kartą.
Novelėje "Haliucinacija" iš filmo "Operacija Y ir kiti Šuriko nuotykiai" pagrindinis veikėjas vėl patekęs į mergaitės Lidos namus patiria déjà vu jausmą užuodęs gėlių kvapą, išgirdęs laikrodžio skambėjimą, bet skirtingai nuo situacijų, kai šis pojūtis klaidingas, Šurikas tuose namuose tikrai buvo, nors to visiškai nepamena.
Filme "Déjà vu" vaizduojama fantastinė situacija, kai veikėjas grįžta į praeitį, kad sustabdytų kelto susprogdinimą. Praeityje jis randa savo paties vėliau paliktas žinutes, užrašytas ant popieriaus, magnetofono juostelėje... Jis žūva, kad sustabdytų tai, kas neišvengiama. Tuo pat metu pasirodo tiriantis automobilio sprogimą kelte jo antrininkas - veikėjas, gyvenantis dėl grįžimo į praeitį atsiradusiame paraleliniame pasaulyje. Filmo autoriai pateikia paralelinių pasaulių egzistavimo ir sąveikos, kurios dėka atsiranda déjà vu, versiją.
Karlas Gustavas Jungas buvo įsitikinęs, kad gyvena paralelinį gyvenimą XVIII amžiuje. Kartą jį sukrėtė piešinys, kuriame buvo pavaizduotas daktaras Staklbergeris: jo batus Jungas tuojau pat pripažino savais.
Daugiau apie déjà vu
abc-people.com
Prisiminimai apie nenugyventus gyvenimus - Vokrug sveta
Nikhil Swaminathan, Think You've Previously Read About This?
How Deja Vu Works
The Skeptic's Dictionary
- Demonas
Demonas
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.Demonas (gr. daimon - dievybė, dvasia) folklore, mitologijoje ir religijoje dvasia (gera arba pikta), padedanti ar trukdanti žmogui vykdyti jo sumanymus. Dažnai įsivaizduojama, kad demonus galima iššaukti ir valdyti.
Įvairiose religijose tai dvasinė būtybė, užimanti tarpinę padėtį tarp dievo ir žmogaus, dažniausiai veikianti žmogaus nenaudai. Krikščioniškuose mituose demonas - piktoji dvasia, velnias. Angelai, sukilę priš Dievo valią ir virtę velniais, demonais. Viduramžiais su miegančiomis moterimis santykiaujantys demonai vad. inkubais, su vyrais - sukubais. Šie demonai užmušdavo savo aukas, išsiurbę visą gyvybės energiją. Moterys nuo inkubų galėdavo susilaukti palikuonių, kurie dažniausiai būdavo išsigimę (kraujomaišos paaiškinimas).
Senovės graikų mitologijoje demonų buvo daug. Senovės graikų religijoje iš pradžių - beasmenė jėga, vėliau - dievams pavaldi dvasia. Demonas tapatinamas su romėnų genijumi, dvasia globėja, vadovaujančia žmogaus veiksmams ir mintims.
- Dialektika
Dialektika
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.Dialektika (sen. gr. dialektikē, iš dialegomai kalbuosi, diskutuoju) bendroji tikrovės visuotinio ryšio, judėjimo ir vystymosi teorija, kuri joje vykstančius pakitimus aiškina kiekviename objekte ar procese esančiais vidiniais prieštaravimais, priešingomis tendencijomis; ta teorija pagrįstas bendrasis tikrovės pažinimo metodas ir mąstymo bei jo dėsnių mokslas.
Teoriniai principai
Kaip metodas, dialektika priešinga metafizikai. Dialektika tiria judėjimo ir vystymosi dėsningumą, kurį formuluoja dialektikos dėsnių pavidalu, kategorijose, sąvokose, apibendrina nuolat besikaupiančias žinias apie pasaulį ir sudaro bendra teorinį ir metodologinį pagrindą jo pažinimui. Pagrindinis dialektikos dėsnis priešybių kovos ir vienybės dėsnis. Jis išreiškia kiekviename materijos išsivystymo lygyje, gamtoje ir visuomenėje, vykstančio judėjimo, vystymosi, kitimo priežastį ir šaltinį. Kiekybinių pakitimų perėjimo į kokybinius pakitimus dėsnis atskleidžia tikrovės pakitimų mechanizmą. Kokybiniai pakitimai, kurie vyksta kaip senosios kokybės paneigimas, naujos atsiradimas, paprastesnių materijos formų virtimas sudėtingesnėmis, perėjimas iš žemesnio jos išsivystymo lygio į aukštesnį, leidžia daryti išvadą apie pažangų vystymosi pobūdį, kurį atspindi neigimo neigimo dėsnis.
Svarbiausios dialektikos kategorijos atskirybė, ypatingybė ir bendrybė, priežastis ir pasekmė, būtinumas ir atsitiktinumas, galimybė ir tikrovė, turinys ir forma, esmė ir reiškinys. Objektyviosios dialektikos atspindys yra sąvokų, kuriomis žmonės naudojasi pažinime, dialektika, dar kitaip vadinama subjektyviąja dialektika. Subjektyviosios dialektikos dėsniai kartu yra dialektinės logikos, kuri tiria tikrovę atspindinčias mąstymo formas bei jų raidą, dėsniai. Dialektikoje sąvokos atsiranda ir vystosi kaip pažinimo artėjimas prie objektyviosios tiesos.
Dialektiniai pažinimo principai:
- tiesos konkretumas,
- logiškumo ir istoriškumo bei abstraktumo ir konkretumo vienovė,
- pažinimo ryšys su praktika, kuri yra pažinimo pagrindas, varomoji jėga, tikslas ir kriterijus.
Vystymosi etapai ir formos
Skiriami šie pagrindiniai dialektikos vystymosi etapai:
- senovės mąstytojų stichinė, naivioji dialektika,
- renesanso materialistų dialektika,
- idealistinė klasikinės vokiečių filosofijos dialektika,
- XIX a. rusų revoliucinių demokratų dialektika,
- marksistinė lenininė dialektika.
Kaip pasaulėžiūros, bendrosios būties teorijos ir mąstymo metodo, dialektikos užuomazgų buvo dar senovės indų, kinų filosofijoje (pvz., daosizme). Senovės graikų Mileto mokyklos, ypač Heraklito, dialektika yra aiškesnio ir pilnesnio pavidalo. Heraklitas teigė, jog pasaulyje viskas nepaliaujamai juda ir kinta; šio kitimo priežastimi jis laikė gamtos reiškinių vidinius prieštaravimus. Sąvokų dialektiką idealistiškai nagrinėjo Sokratas ir Platonas. Jie pripažino būties ir nebūties, judėjimo ir rimties vienovę. Svarbus etapas dialektikos raidoje Aristotelio filosofija. Jis plėtojo materijos ir formos, kaip potencialios ir realios būties teoriją, nagrinėjo kai kurias dialektinio mąstymo formas. Neoplatonikai pirmaisiais mūsų eros amžiais pateikė idealistinę būties dialektikos koncepciją.
P. Abelaras dialektiką laikė metodu, kuriuo tiesa nuo netiesos atskiriama grynu išprotavimu. Renesanso pradžioje Nikolajus Kuzietis analizavo priešybių (žinojimo ir nežinojimo, maksimumo ir minimumo) sutapimą, jų sąveiką. Dž. Brunas pripažino visų gamtos elementų vienovę ir ryšį, organinių ir neorganinių elementų, psichikos ir medžiagos vienovę. Dialektikos bruožų esama R. Dekarto (raidos principas kosmologijoje), B. Spinozos (laisvės ir būtinybės tarpusavio ryšio analizė), G. V. Leibnico (nenutrūkstamo materijos ir judėjimo ryšio principas) filosofijoje. Daugelį savo gyvenamo laikotarpio visuomeninio gyvenimo reiškinių dialektiškai aiškino D. Didro ir Ž. Ž. Ruso.
Naujas dialektikos raidos etapas klasikinė vokiečių filosofija, kuri rutuliojo dialektiką idealistiniu pagrindu ir laikė ją universaliu pažinimo metodu. Šį etapą pradėjo I. Kanto grynojo proto antinomijų teorija. J. G. Fichtė, F. V. Šelingas, G. V. F. Hėgelis, siekdami įveikti Kanto agnosticizmą, toliau vystė idealistinę dialektiką. Hėgelis sukūrė filosofinę sistemą, kurios pagrindą sudaro būties teorija ir dialektikos, kaip tikrovės raidos mokslas. Anot Hėgelio, būtis esanti loginės prigimties, tad dialektinis tikrovės vystymąsis priklausąs nuo dialektinio idėjos (minties) vystymosi. Jo esmę sudaro nuolatinis priešingumų, sukeliamų idėjos vystymosi etapų, įveikimas. Tuo remdamasis Hėgelis suformulavo dialektikos dėsnius: priešybių vienybės ir kovos, kiekybinių pakitimų perėjimo į kokybinius, neigimo neigimo. Hėgelio dialektika aukščiausio lygio idealistinė dialektika.
Rusų revoliuciniai demokratai V. Belinskis, A. Gercenas, N. Černyševskis, kritikavo Hėgelio idealizmą, stengėsi jį pagrįsti materialistiškai. K. Markso ir F. Engelso dialektika, paremta materialistiniais pagrindais, yra Hėgelio dialektikos priešingybė. Ji tiria bendruosius judėjimo, tikrovės vystymosi ir žmogaus mąstymo dėsnius.
Idealistinės dialektikos elementų esama Vydūno filosofijoje.[1]
Taip pat skaitykite
Priešybių vienovės ir kovos dėsnis
Šaltiniai
- ↑ Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, III t. MELI institutas, Vilnius.
- Dievas, deivė
- diev|as (4) relig., mit. viena iš aukščiausiųjų esybių, turinčių galios žmogui ir gamtai: Senovės lietuviai turėjo daug ~ų. Kur tave ~ai neša (kur eini)? ^ ~o karvytė(boružė, Coccinella). ~ai žino (nežinia).~ai (ko) nematę (tesižinai, tegu sau).
deivė (2) , deivė (4) moteriškos lyties dievybė: Balta kaip d.
-----------------------
Dievas.
- Šis straipsnis yra apie bendrą dievo sąvoką. Apie konkrečios religijos Dievą skaitykite atskiruose straipsniuose.
- Apie baltų mitologijos dangaus dievą Dievas.
Dievas daugelyje religinių ir mitinių sistemų yra antgamtinė esybė, garbinimo ir tikėjimo objektas.
Filosofiniai Dievo neakivaizdumo aiškinimai
Imanuelis Kantas Praktinio proto kritikoje teigia, jog akivaizdžiai ir neabejotinai parodydamas savo buvimą Dievas atimtų iš žmogaus realią kūrybos ir apsisprendimo laisvę. Dorai ir sąžiningai besielgiančių, Kanto nuomone, būtų absoliuti dauguma, tačiau taip elgiamasi būtų tiesiog iš baimės ir noro įsiteikti. Tokį baime ir nauda paremtą keliaklupsčiavimą nelabai vertina net ir žemiški vadovai.
Tikrieji vertingų poelgių motyvai (Kanto nuomone) turi išplaukti iš filosofiškai įsisąmoninto suvokimo, jog bet kuri protinga būtybė privalo elgtis taip, kad toks elgesys (tos būtybės nuomone) galėtų būti visuotinė elgesio norma. Šis principas (Kanto vadinamas kategoriniu imperatyvu) Kristaus yra minimas kaip aukso taisyklė. Šią universalią taisyklę, filosofo nuomone, bet kuris mąstantis žmogus gali nesunkiai atpažinti kaip vertingą ar net ir atrasti pats.
Kategorinis imperatyvas palieka daug daugiau laisvės ir alternatyvių galimybių nei baime pagrįstas kokio nors daugelio punktų dorovinio kodekso laikymasis. Kad žmonės mažiau bijotų mąstyti ir rinktis, Dievas savo egzistenciją leidžia tik neaiškiai numanyti.
Baigdamas Kantas teigia, jog šiuo Dievas kai kada vertas pagarbos ne vien už tai, ką jis mums davė, bet ir už tai, ko nepanoro duoti.
Galimi požiūriai į Dievą, dievus
- Antiteizmas mano, jog tikėjimas į Dievo buvimą yra žalingas ir aktyviai kovoja prieš visas be išimties religijas.
- Ateizmas yra tikėjimas, jog Dievo ar dievų tikrai nėra.
- Atvirasis teizmas yra panašus į teizmą, tačiau teigia, jog dėl laiko prigimties Dievas negali numatyti ateities.
- Deizmas teigia, jog Dievas sukūrė pasaulį, tačiau nesikiša į tolesnę jo istoriją.
- Monoteizmas teigia, kad yra tik vienas Dievas.
- Panteizmas teigia, jog Dievas yra Visata (arba Gamta) ir Visata (Gamta) yra Dievas. Neretai papildomai aiškinama, jog Dievas turi savyje, bet nėra lygus Visatai.
- Politeizmas teigia, kad yra daug dievų, kurie atlieka skirtingas funkcijas.
- Teizmas mano, jog Dievas ne tik sukūrė pasaulį, bet ir aktyviai dalyvauja jame, būdamas visur ir galėdamas viską.
Galimi požiūriai į Dievo ketinimus
- Euteizmas teigia, jog Dievas egzistuoja ir jo ketinimai geri. Taip mano dauguma įprastinių tikėjimų.
- Diteizmas teigia, jog Dievas egzistuoja, tačiau jo galutiniai ketinimai nėra geri. Diteizmas gerai žinomas kaip grynai filosofinė teorija, tačiau taip tikinčių religinių bendruomenių praktiškai nėra.
- Nonteizmas yra tikėjimas, kad Dievo nėra, arba jis laikomas labai abstrakčiu (jam nesimeldžiama, jis negarbinamas). Būdinga filosofinėms religijoms budizmui, konfucionizmui.
Žodžio kilmė
Visomis baltų kalbomis Dievas vadinamas tuo pačiu žodžiu: lietuviškai dievas, latviškai dievs, prūsiškai deiws. Tai labai senas indoeuropietiškas žodis, kurį yra išlaikiusios ir kitos indoeuropiečių kalbos, pavyzdžiui, lotynų deus, senovės indų (sanskrito) devas. Rekonstruojama praindoeuropietiška forma deivos yra kilusi iš šaknies dei-/di-, reiškiančios šviesti, skaisčiai spindėti, pavyzdžiui, sanskrito (t. y. senovės indų) di - de - ti - žiba, šviečia. Tą pačią šaknį turi daugelio kalbų žodžiai, reiškiantys dieną. Be to, šitą šaknį dar turi būdvardžiai: lietuvių dailus, latvių daiļš, lietuvių didis, didelis, latvių dižs, "dižens", lietuvių didus, latvių "dižens".
Šaltinis Vikipedija - plačiau
- Dievybė
Dievybė - aksiominė supernatūrali būtybė ar abstrakcija, turinti ypatingų galių, šventa, sakrali, verta garbinimo ir didelės žmonių pagarbos.
Dievybė dažnai siejama su žmogaus ar gyvūno išvaizda, arba dievybe laikomi gamtos objektai: Saulė, Mėnulis, Žemė taip pat gali būti dvasia, energija ar kitokia abstrakcija. Dievybė paprastai yra nemirtinga, turinti jausmus, įgeidžius, panašius kaip žmogus. Jos galia pasireiškia gamtos fenomenais ir stichijomis, stebuklais.
Monoteistinėse religijose išskiriama vienintelė dievybė - Dievas, kuri valdo visus pasaulio aspektus. Panteizmas teigia, kad visa visata, jos dariniai patys savaime yra dievybė. Dualizmas teigia, kad yra dvi dievybės, visiškai priešingos viena kitai. Politeizme egzistuoja daug dievybių, sudarančių panteoną, kontroliuojančių atskirus pasaulio ir būties aspektus. Animistiniu poižūriu dievybė egzistuoja kiekvienoje gyvoje būtybėje, gamtos elemente. Ateizmas tuo tarpu teigia, jog jokių dievybių nėra, tik materialus pasaulis.
Šaltinis Vikipedija - plačiau
<< Pirmas < Ankstesnis 1 2 3 4 Kitas > Paskutinis >>
